Priklausyti – Kai pasaulis sustoja ir priklausymas vėl suranda savo kelią

Priklausymo daugybė atspalvių

Šis kūrinys yra apie priklausymą – tą tylų, bet esminį jausmą, kuris mus sieja vienus su kitais.

Mano pačios gyvenime ši tema palietė mane dviem labai skirtingais būdais.

Kai kurios akimirkos yra trumpalaikės ir beveik nematomos kasdienio gyvenimo tėkmėje, o kitos visiškai sustabdo laiką ir įamžina ilgalaikį prisiminimą.

Per šias patirtis priklausymo idėja man tapo labai asmeniška – tarsi vidinis širdies kompasas, primenantis, kur prasideda ryšys ir ką jis iš tikrųjų reiškia.

Saulė ir mėnulis – kasdienio gyvenimo akyse

Mano pirmoji patirtis yra apie žvilgsnius – tuos, kurie užsibūna kiek per ilgai.

Mano vaikas yra tarptautinė įvaikinta, ir kai einame kartu kaip šeima, mes esame kaip saulė ir mėnulis – skirtingi, bet dalijamės ta pačia dangaus skliautu.

Mūsų skirtumai tampa matomi mažose, įprastose akimirkose: maisto prekių parduotuvės koridoriuje, parke, oro uoste.

Prabėgančios žvilgsniai gali būti malonūs, smalsūs arba kartais neaiškūs.

Tose trumpose akimirkose jaučiu švelnų drebėjimą – priminimą, koks trapus gali būti priklausymo jausmas.

Tie momentai yra kaip veidrodžiai.

Jie parodo, ką reiškia būti kažko dalimi – ir ką reiškia net trumpam iš to išslysti.

Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi tas, kuris nuolat gyvena toje tarpinėje erdvėje, ieškodamas vietos, kur galėtų tiesiog būti.

Kiekvienam iš mūsų reikia to vietos – erdvės, kur nereikia nieko aiškinti, kur mūsų vien tik buvimas yra pakankamas.

Kai gyvenimas sustoja

Mano antra patirtis yra ramesnė. Gilesnė.

Prieš pat praėjusias Kalėdas susirgau taip, kad viskas sustojo.

Vis dar ryškiai prisimenu, kaip ėjau į kliniką, kuri buvo įsikūrusi prekybos centre.
Aplink mane švietė šviesos, per garsiakalbius skambėjo linksmos dainos, o žmonės skubėjo su savo dovanomis ir planais.

Tačiau manyje buvo kitoks pasaulis – ramus, trapus, neaiškus.

Jaučiau, kaip priklausymas įprastam gyvenimui trumpam išslydo, ir stovėjau už nematomos stiklinės sienos, stebėdamas, kaip pasaulis tęsiasi be manęs.

Ligos privertė mane sugrįžti prie paprasčiausių dalykų:
žodžiai ir tylūs draugų gestai, vakarinė arbata vilnonėse kojinėse, pirties šiluma, namų ramybė – visa tai atrodė didesnė nei anksčiau.

Ir tiesą sakant, tikiu, kad be tos patirties galbūt niekada nebūčiau drįsęs siekti svajonės, kuri tyliai laukė manyje – bendruomenės svajonės, nešančios švelnias žinutes ir įgalinančius priminimus dienoms, kai gyvenimas atrodo sunkus.

Priklausymo pėdsakai mumyse

Kiekvienas iš mūsų nešioja priklausymo istoriją.

Kai kuriems jis randamas artume ir bendrose akimirkose.
Kitiems – vienatvėje ir ramybėje.

O kartais priklausymas atsiskleidžia tik tada, kai gyvenimas sustoja ir parodo, koks trapus viskas iš tiesų yra.

Galbūt ir tu esi patyręs akimirkų, kai jautiesi šiek tiek ant krašto –
ar akimirkos, kai kažkas mažo ir paprasto sugrąžino tave į ryšį.
Žvilgsnis, apkabinimas, lango šviesos šiluma.

Tokios akimirkos primena, kad priklausymas nėra vieta, o jausmas.
Jis gimsta kiekvieną kartą, kai leidžiama būti savimi ir būti matomam be paaiškinimų.

Tą patį tylų ryšio jausmą įkvėpė mūsų Belong Mode kojinės – švelnus priminimas, kad esi kažko dalis, net kai jautiesi atskirtas.

Galų gale priklausymas yra tylus pripažinimas to, ką gyvenimas įrašė į kiekvieną iš mūsų – ir pasirinkimas vis tiek matyti grožį.
Savimi ir vieni kitais.